Kas atsitiks, jei parodysime daugiau dėmesio?

Kaip keičiasi dėmesio poreikis, vaikui augant? Šis klausimas man kilo, stebint suaugusiųjų reakcijas į skirtingo amžiaus vaikus. Vos tik aplinkoje pasirodo kūdikis, suaugusiųjų (net ir barzdotų vyrų!) veido išraiškos sušvelnėja, atsiranda šypsenos, žvilgsniai nukrypsta į vaiką ir kurį laiką ten užsilieka. Dabar pažiūrėkim, kas atsitinka, kai įeina ūgtelėjęs ikimokyklinio amžiaus vaikas. Dabar jau pastebiu žymiai mažiau dėmesio ir daugiau nerimastingų veido išraiškų, klausiančių, ar dar galės ramiai be triukšmo tęsti savo užsiėmimą. Paauglio pasirodymas sukelia dar mažiau susidomėjimo.

Kodėl mūsų rodomas dėmesys vaikams mažėja jiems augant? Šis klausimas galėtų likti atviras, filosofinis, tačiau man rūpi kita. Ar vaikams augant, jų poreikiai gauti dėmesį irgi mažėja? Atsakymas, ko gero, aiškus.

Pradėjau domėtis šia tema, ieškoti tyrimų, straipsnių ir… nusivyliau. Didžioji dauguma pedagogų, psichologų kalba apie tai, kaip negerai yra siekti dėmesio ir kokiais metodais „išgyvendinti“ dėmesio siekiantį elgesį. Sugalvoti net gąsdinantys medicininiai terminai, siejami su asmenybės sutrikimu.

Ar tikrai norėti dėmesio yra blogai? 

Vaikas nežino ir neieško priežasčių, kodėl jam konkrečiu momentu reikia dėmesio. Jam tiesiog reikia. Galbūt pasijuto nesaugus, išalko, pavargo, kilo negera mintis, o gal pamatė, kaip kita mama apsikabino savo vaiką. Jeigu vaiko noras gauti dėmesio mums pasirodo per dažnas, ir tai jau visiškai subjektyvus vertinimas, tuomet mes, suaugusieji, pradedame analizuoti, interpretuoti, ieškoti specialistų ir metodų, kaip keisti vaiko elgesį. Nors gal pakaktų paprastesnio sprendimo – tiesiog suteikti vaikui tą dėmesį, kurio jam tuo metu reikia.

Dėmesio siekiantys vaikai vadinami savanaudžiais, kuriems rūpi tik jų poreikiai. Sakoma, kad jie apsimetinėja ir manipuliuoja suaugusiais, pasitelkdami ašarų bei „griūk ir rėk“ metodus, kad tik gautų dėmesio. Bet jeigu atidžiai stebėtumėte mažo vaiko veido išraiškas prieš „manipuliacinius“ veiksmus, greičiausiai pamatytumėte nesuvaidintą, kartais net skausmingą nerimą, atsiradusį dėl dėmesio trūkumo.

Kūdikis tik nori bendrauti, nes taip jis jaučiasi saugus. Ūgtelėjęs mažylis tik nori bendrauti, nes taip jis jaučiasi, kad yra svarbus ir mylimas. Paaugliui reikia dėmesio, nes jis nori būti pripažintas. Dėmesio poreikis nekinta vaikams augant. Keičiasi tik ženklai, kurie padeda parodyti dėmesio poreikį.

Kas atsitiks, jei neignoruosime?

Ignoruoti netinkamą elgesį ir girti už gerus poelgius yra įprastas patarimas, skatinant pozityvios aplinkos kūrimą. Skamba teisingai, tačiau… ne visiems vaikams ši strategija tinka. Vaikų grupėje visada atsiras „nepatogių“, „sunkių“ vaikų, kurie į ignoravimą reaguoja destrukcija ir agresija.

Australijoje vaikų auklėtoja Keitė, pati auginanti 4 vaikus, pasidalino savo patirtimi, kaip ji pasielgė priešingai nei įprasta. Vietoj to, kad ignoruotų „sunkaus“ berniuko destruktyvius veiksmus, Keitė tokiais karštais momentais rodė jam išskirtinį dėmesį. Praėjo nemažai laiko, kol berniuko elgesys pasikeitė nuo kėdžių mėtymo, šaukimo ir trypimo kojomis į gebėjimą išlaukti dėmesio. Tačiau tas laikas atėjo. Berniukui nereikėjo jokių dirbtinai pastiprintų pagyrimų už mažus, gerus poelgius. Jis norėjo Keitės pilno dėmesio – jos tiesaus, atviro žvilgsnio, jos girdinčių ausų, žaidimo kartu, supratimo.

Keitė įsitikino, kad papildomas dėmesio rodymas destruktyviai besielgiančiam vaikui nėra tokio elgesio skatinimas, o tiesiog poreikio išpildymas. Kai šis poreikis yra patenkintas, visa drama baigiasi, ir nereikia jokių kitų veiksmų.

Tad gal iš tiesų, dėmesio siekimas nėra blogas elgesys, o tiesiog paprastas žmogiškas poreikis?

This entry was posted in Blog'as and tagged , , , , , , , , , , . Bookmark the permalink.