Žaidimas yra rimtas reikalas

Kol buvo mažesnis, mano sūnus labai pykdavo, kai paklausdavau ką jis žaidžia. Sakydavo: „čia ne žaidimas, čia – gyvenimas“. Tiesą sakant, ir dabar pyksta, jei susiejame žodį „žaisti“ su jo kūrybiniais viražais, kai yra įsijautęs į policininko, slaptojo agento, prezidento vaidmenis jo sugalvotoje šalyje Pingvinimalijoje.

Nekreipiau dėmesio į šį prieštaravimą, kol neperskaičiau The New York Times blog’e straipsnio apie tai, kaip keitėsi požiūris į žaidimą nuo seniausių laikų iki dabar.

„Tu TIK žaidi, nieko rimto neveiki“, toks menkinantis požiūris į žaidimą susiformavo labai seniai. Platonas, Aristotelis, romėnų laikotarpio filosofai, poetai žaidimus vertino kaip tuščią laisvalaikį, atsitraukimą nuo atsakingo užsiėmimo ar net vengimą vykdyti pilietines pareigas.

Ir tik žymiai vėliau atsirado mokslo žmonių, kurie naujai pažiūrėjo į laisvalaikį ir žaidimą. Albertas Einšteinas sakė, kad žaidimas yra svarbiausia tyrinėjimo išraiška. 1932 metais Bertrand Russell rašė, kad sumažinus darbo dieną iki 4 valandų, mes turėtume daugiau laisvo laiko refleksijai apie mus supančius dalykus.

Jau esame rašę apie Vokietijos psichologų tyrimą, kuriuo buvo nustatytas stiprus ryšys tarp laisvo žaidimo vaikystėje ir socialinius pasiekimus užaugus.

Požiūris į žaidimą dabar iš esmės pasikeitė. Jo įtaka mokymuisi yra neginčijama. Žaidimas šiais laikais tapo mokymosi priemone. Žaidimus kuria suaugusieji, keldami tikslą išmokyti vaikus konkrečių dalykų, pasiekti aiškų rezultatą.  „Mokymosi žaidžiant“ sąvoka yra grindžiamos inovatyvios ugdymo programos, ypač ikimokyklinėse įstaigose ir neformalioje ugdymo veikloje.

Tokia mokymosi forma yra neabejotinai pranašesnė už sausai metodišką žinių perteikimą.

Tačiau senasis požiūris niekur nedingo. Jis tik transformavosi ir įgijo naują išraišką. Ugdymo procese dažnai pamirškime vieną esminį etapą, motyvuodami laiko stoka. Tai yra refleksija, kuri  padeda suprasti įvykius ir pritaikyti naują supratimą.

Laisvas žaidimas be instrukcijų ir taisyklių yra pats paprasčiausias ir veiksmingiausias refleksijos pavyzdys ankstyvojoje vaikystėje. Jei vaikai turėtų galimybę 30% mokymosi laiko skirti refleksijai, jiems būtų lengviau įsisavinti naujas žinias.

Kaip sakė John Dewey, JAV filosofas, psichologas, švietimo inovatorius, „Mes mokomės ne iš patirties… mes mokomės reflektuodami apie patirtus dalykus“.

Laisvas žaidimas, kai vaikai kuria, konstruoja, fantazuoja savo tempu ir nevaržomi suaugusiųjų padiktuoto tikslo, atspindi tikrąją žaidimo esmę. Būtent šiuo metu vyksta svarbiausias individualus mokymosiprocesas.

Padėkime vaikams kuo ilgiau išlaikyti nuostabų įgūdį laisvai žaisti. Juk žaidimas yra gyvenimas, ar ne?!

This entry was posted in Blog'as. Bookmark the permalink.