Dėkingumas. Albert Camus laiškas Mokytojui

 

Kai ARaidelės ir skaičiukailberui Kamiu (Albert Camus) buvo mažiau nei metai, I-ojo Pasaulinio karo mūšio lauke mirė jo tėvas. Alberą ir vyresnijį brolį užaugino neraštinga, dalinai kurčia mama ir despotiška senelė. Jų namuose „daiktai neturėjo vardų“, kaip vėliau apibūdino A. Kamiu. Ateities perspektyvos nešvietė. Tačiau paliudijant, kad mokymas gali žmogaus dvasią pakelti į didžiausias aukštumas, mokytojas Luisas Žermenas (Louis Germaine) pamatė, kad berniukas turi kažką ypatingo ir nusprendė jam padėti atrasti savo tikrąją paskirtį. Kamiu iškeite niūrias ateities kortas į būsimo genijaus sparnus.

Po trijų dešimčių metų Kamiu tapo antru jauniausiu žmogumi gavusiu Nobelio premiją, kuri jam buvo skirta už kūrybą, ryškiai apšviečiančią žmogaus sąmoningumo problemas. 1957 metų lapkričio 19 dieną, praėjus vos kelioms dienoms iškiliausią žmonijos apdovanojimą, Kamiu parašė nuostabų, jaudinantį laišką savo Mokytojui, kurio nepamiršo per daugelį metų ir kuriam labiausiai buvo dėkingas už gautą apdovanojimą.

„Gerbiamas ponas Germain,

Šių dienų šurmuliui aplink mane leidau šiek tiek nurimti, prieš kalbant su Jumis savo širdimi. Man ką tik buvo suteikta pernelyg didelė garbė, kurios aš nei prašiau, nei siekiau. Bet kai išgirdau naujienas, mano pirmoji mintis po motinos buvo apie Jus. Be Jūsų, be Jūsų nuoširdžiai mažam vargšui vaikui ištiestos rankos, be Jūsų mokymo ir pavyzdžio nei vienas meilus vertus, jūs pratęstas iki mažos prastos vaiko, kad aš, be jūsų mokymo ir, pavyzdžiui, visa tai nebūtų nutikę. Man suteiktos garbės nesu linkęs pervertinti. Tačiau tai bent jau tai suteikia man galimybę pasakyti, ką Jūsų atsiradimas man reiškė ir vis dar reiškia, patikinti, kad Jūsų pastangos, Jūsų darbas ir turtinga širdis, kuria visada naudojotės savo darbe, vis dar gyvena viename iš jūsų mažųjų mokinių, kuris, nepaisant metų, niekada nenustojo būti Jums dėkingas. Apkabinu Jus visa širdimi.

Alberas Kamiu“

 

This entry was posted in Blog'as. Bookmark the permalink.