Ko vaikai turėtų mokytis mokykloje?

Light tables at TedxKids@Vilnius2015Šių metų pirmąjį pokalbį norėtųsi pradėti nuo ko nors ypatingo. Šventės jau seniai baigėsi ir gal net pasimiršo, nauji planai ir nauji darbai įsibėgėjo, o žiema tik žada parodyti tikrąjį savo grožį. Rytais dar tamsu ir sunku keltis iš šilto, jaukaus patalo, nebent atsiranda labai ypatinga priežastis.

Prieš dešimt dienų būtent tokia priežastis lengvai pakėlė mus iš lovos net šeštadienį. Vilniuje, Menų spaustuvėje, nuo ankstyvo ryto šurmuliavo unikalus renginys  TEDxKids@Vilnius konferencija „Diena ateities mokykloje“.

TEDx yra pasaulinė programa, sukurta laikantis šūkio „Idėjos, kurias verta skleisti“ dvasios ir skirta vietinių renginių organizatoriams, norintiems suburti žmones, kurie trokšta dalyvauti į TED konferencijas panašiuose renginiuose bei tapti TED bendruomenės nariais.

Šeštadienio konferencijoje pradinio mokyklinio amžiaus vaikai turėjo galimybę dalyvauti įvairiausiose kūrybinėse dirbtuvėse. O suaugusiesiems skirtoje erdvėje buvo skaitomi pranešimai apie ateities mokyklą. Vaikai išbandė 3D spausdinimą, tapo molekulinio maisto kūrėjais, konstravo karšto oro balionus, kūrė muziką ir daug bendravo. Ir kas sunkiai įtikėtina, didžioji dauguma stoiškai išbuvo visose dirbtuvėse nuo ryto iki vakaro. Esu tikra, kad šios pamokos turės įtaką kiekvieno dalyvavusio vaiko gyvenimui.

Mes tapome šio unikalaus renginio partneriais ir kartu su edu2 staliukais bei Tetrikubais visą šeštadienį gaudėme idėjas, kurios praplečia tikėjimo savo galimybėmis ribas ir įkvepia drąsiems sprendimams. Šį įkvėpimą gausiai dalino pranešėjai. Tai žmonės, kurie kiekvieną „NE“ paverčia naujomis galimybėmis. Tai žmonės, kuriantys ateitį patys.

Garsus, charizmatiškas ir neblėstančios energijos švietimo specialistas iš Didžiosios Britanijos Marcus Orlovsky galėtų šnekėti apie seniai žinomus dalykus, bet auditorijoje atsibus net ir tie, kurie pernelyg sočiai papietavo. Šalia kitų dalykų Marcus papasakojo labai asmenišką istoriją apie tai, kaip jo protas atsisakė už gryną pinigą priimti gydytojų prognozes, kad po patirto insulto jam reikės mažiausiai metų atsistatymui. Jis turėjo tikslą po mėnesio dalyvauti visos Didžiosios Britanijos mokytojų konferencijoje. Ir jam pavyko. Galbūt tai paprasčiausia sėkmė, o galbūt žinojimas, kad ribas sau nustatome tik mes patys…

Ne mažiau mane sužavėjo Gever Tulley, Kalifornijoje įkūręs inovatyvią mokyklą, kurioje vaikai mokosi ne iš vadovėlių, o per savo pačių patirtį. Pavyzdžiui, užsimanius išsikepti zefyriukųs saulės spindulių pagalba, tenka sužinoti, kas yra parabolė, kokios temperatūros reikia, kad zefyriukai išsilydytų ir kitų panašių matematikos, fizikos, chemijos dalykų.

Anything is possible

Kai šnekėjo danas Peter Madsen, kuris vaikus kūrybinėse dirbtuvės mokė pasigaminti oro balioną, sunku buvo nulaikyti iš nuostabos atsiveriantį žandikaulį. Neturėdamas specialaus išsilavinimo, tačiau būdamas labai smalsus ir atkaklus žmogus, jis savo rankomis su 2 draugais pastatė 3 veikiančius povandeninius laivus, o dabar „garažiuke“ kuria kosminę raketą, kuri galėtų nuskraidinti žmogų į kosmosą. Neitikėtina, ką gali žmogus, kai labai nori ir nebijo bandyti, suklysti ir vėl bandyti.

Dabar, kai jau praėjo 10 dienų po konferencijos, mintys tvarkingai susidėliojo į savo vietas ir labai aiškiai galiu pasakyti, kaip atrodo „mano“ ateities mokykla, tiksliau sakant, kokia yra jos misija. Pirma, mokykla turi išmokyti kūrybiškai spręsti problemas, antra, išmokyti vaikus bendrauti, ir trečia, IŠMOKYTI MOKYTIS. Visa kita vaikai padarys patys.

This entry was posted in Blog'as. Bookmark the permalink.