Pokalbis su psichologe Egle. Kažkas baisiai svarbaus

Po vasaros linksmybiųMokytis ir žaisti - edu2 šviesos staliukas pradedame ruoštis mokyklai. Apima jaudulys – nauja kuprinė, nauji drabužiai, laukia nauji draugai, nuotykiai. Smagu ir baisu. Kaip ir kiekvieną rugsėjį. O kaip jaučiasi tie, kuriems bus pirmas toks rugsėjis? Su psichologe Egle Paulikaite kalbamės apie rugsėjo džiaugsmus, nerimus ir pasiruošimą naujai pradžiai.

Vita: Mums suaugusiems, nostalgiškai prisimenantiems mokymosi metus, rugsėjo 1-oji yra ypatinga diena. Tačiau vaikai ne visada laukia tos dienos. Kai manai, kodėl taip yra?

Eglė: Būsimų pirmokėlių tetos ir dėdės, tėvelių draugai ir pažįstami kiekviena proga klausia „ar jau nori į mokyklą?“. Vien iš tos klausimų galybės vaikas supranta, kad tai bus ne šiaip eilinė diena, o kažkas baisiai svarbaus. Visiškai teisingai – baisiai. Nes kad ir kaip jis nekantrautų ir norėtų į mokyklą, tai – nauja patirtis, kuri, visiškai natūralu – kelia baimę.

Vita: Kadangi pati esu būsimo pirmoko mama, tai man kartais atrodo, kad tėvai jaučia didesnį jaudulį negu vaikai…

Eglė: Tai natūralu – jų atžalos įkels koją į kitą pasaulį ir pradės pirmus savarankiškumo žingsnius. Tai bus jų pasaulis – kuriame jūs nedalyvausite ir negalėsite būti visada šalia. Tačiau jūsų nerimas neturėtų būti dalykas, su kuo jūsų pirmokėliui asocijuosis mokyklos pradžia. Verkti rugsėjo pirmąją irgi nereikėtų (bent jau ne prie vaikų).

Vita: Ir kaip visgi numalšinti savo nerimą? Ašaros gali nebyrėti, tačiau vaikai per telepatinį ryšį su tėvais jaučia jų vidinį nerimą?

Eglė: Ar Jūsų vaikas moka pats apsirengti ir nusirengti paltuką? Pats nueiti į tualetą? To tikrai turėtų užtekti, kad išgyventų pirmąją dieną mokykloje! Žinoma, yra ir keletas dalykų, kuriuos dar galite padaryti, kad jis jaustųsi drąsiau. Nueikite apžiūrėti mokyklos, susipažinkite su mokytoja, jei turite tokią galimybę.

Vita: Girdėjau, kad mokytojai pastebi, jog šiuolaikiniai vaikai ateina į mokyklą mokėdami skaityti, bet nesugeba patys apsirengti, susidėti kuprinės.

Eglė: Greičiausiai čia vėlgi šiek tiek kaltas mūsų „greitas“ gyvenimo būdas. Mes skubame, skubiname ir vaikus. Retas tėvelis ar mamytė turi kantrybės stebėti vaiko pastangas užsirišti batukus du kartus (mažiausiai) per dieną. Mes jau geriau „padėsime“, kad būtų greičiau.

Kūdikių specialistė Magda Gerber (http://www.magdagerber.org) teigia, jog toks vaiko skatinimas ar užduoties atlikimas už jį suveikia priešingai – „neįgalina“ vaiką. Pradedame girdėti „аš nemoku“, „aš negaliu“, nes jis bijo suklysti, būti per lėtas ir pan.

Kodėl vaikai ateina į mokyklą skaitydami? Nes tėvai, kaip yra įpratę savo suaugusiųjų pasaulyje, yra orientuoti į pasiekimus. O skaityti, pažinti raideles – labai akivaizdus pasiekimas. To reikalaujam ir iš darželio auklėtojų – kad mokytų skaityti. Tačiau įsivaizduokite kaip jaučiasi vaikas, vertinamas už tai, ko dar negali gerai padaryti (gauna ovacijas, parašęs kažką panašaus į savo vardą), tačiau nesulaukdamas dėmesio dėl to, ką gali padaryti puikiai.Raidelės ir skaičiukai

Vita: Gal darželiuose vietoj raidžių  mokymosi reikėtų labiau akcentuoti savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, kūrybiško mąstymo įgūdžius?

Eglė: Darželyje nereikėtų užsiiminėti aukštąja matematika. Vaikas turi pirmiausia išmokti gerai daryti tai, ką tokio amžiaus sugeba. Iš tikrųjų pati darželio aplinka ir moko savarankiškumo – persirengti, nusiprausti, susitvarkyti savo daiktus, savarankiškai pavalgyti (grįžusiems po atostogų pas lepinančius senelius gali būti kiek sunkiau).

Iki šešių metų vaikai tik stiprina įgūdžius, padėsiančius išmokti skaityti (rašyti raides, taisyklingai tarti žo
džius ir pan.). Mokytis skaityti galima net iki 10 metų amžiaus – tai normalu. Ir net jei dešimtmečiui dar ne viskas sekasi – irgi ne nukrypimas (edukologė Pat Wolfe, edD). Šiam įgūdžiui įgyti skirta daug metų, tad skatinti dar nepasiruošusio vaiko nederėtų. Tą laiką galima išnaudoti kitiems kertiniams jo įgūdžiams – kaip Tu ir sakei: savarankiškumui, pasitikėjimui savimi, kūrybinio mąstymo lavinimui.

Smagių naujųjų mokslo metų! Nepamirškite, kad Jūsų vaikai yra dar vaikai – šalia mokymosi jie labai norisi žaisti!

 

This entry was posted in Blog'as. Bookmark the permalink.