Psichologės laiškai. Įsivaizduojamas draugas. Drausti negalima toleruoti. 

Kaip nejauku pBaldas-žaislas-konstruktoriusasidaro, kai tavo vaikas viešumoje padaro ką nors „nenormalaus“. O jeigu jis visur kalbasi su savo įsivaizduojamu draugu? Ką žmonės pagalvos? Kad jis turi psichologinių problemų… Bet ar tikrai?

Vyrauja įsitikinimas, kad įsivaizduojamus draugus kuria vaikai, kuriems trūksta bendravimo, nemoka būti su tikrais žmonėmis ir šiaip, yra „keisti“. Tačiau turėti įsivaizduojamą draugą yra visiškai normalu. Tiesą pasakius, net apie 40% septynerių metų vaikų turi tokį draugą. Ir tai nėra vaikai, turintys problemų. Priešingai – tai labai kūrybingi vaikai, su lakia vaizduote, jų žodynas būna turtingesnis, jie lengiau bendrauja su aplinkiniais. Susikurtas draugas padeda geriau įsivaizduoti kaip mąsto kiti, taip pat geriau prisitaikyti, įveikti sunkumus ir baimes.

Kaip elgtis su savo vaiko įsivaizduojamu draugu? Jo nereikia ignoruoti, bijoti ar vengti. Klausydamiesi ką vaikas pasakoja apie išgalvotą draugą išgirsite apie jo slapčiausius jausmus, sužinosite apie jo baimes – išsakyti kai kuriuos dalykus, ypač vaikui, yra lengviau prisidengiant kitu asmeniu (kaip kartais ir suaugusiems: „čia ne man taip buvo, aš čia dėl tokio draugo klausiu…“). Taip pat ir suversti kitam kaltę. Čia jau jums nereikėtų žaisti kartu. Atsakomybę už blogus darbus prisiimti vis tiek turės jūsų vaikas.

Įsivaizduojami draugai gali būti žmonės, gyvūnai, išgalvotos būtybės. Jūsų vaikas gali „draugauti“ su juo kelis mėnesius, kelis metus, taip pat draugas gali ir neišnykti. Net rimčiausi rašytojai dažnai kalbasi su savo sukurtais personažais.  Turėti visada šalia esantį draugą, kad ir įsivaizduojamą, praverstų net ir suaugusiems. Nepavydėkite savo vaikui, susikurkite tokį ir jūs.

This entry was posted in Blog'as. Bookmark the permalink.